Siekdami užtikrinti efektyvesnį interneto svetainės veikimą, naudojame slapukus. Tęsdami naršymą interneto svetainėje sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai.

Piligrimams


Dievo Gailestingumo sventoveGAILESTINGUMO KELIAS VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOJE

Nuo Antakalnio kalvų, vaizdingais Vilniaus senamiesčio gatvių labirintais iki Tabariškių miestelio Lietuvos pasienyje Gailestingumo kelias jungia vietas, kurių aplinka gaubė didžiuosius Dievo Gailestingumo apaštalus – šv. Faustiną ir jos dvasinį vadovą pal. kun. Mykolą Sopočką.

2000 m. šventąja paskelbta vienuolė Faustina Kovalska 1929 m., 1933–1936 m. gyveno Vilniuje, Gailestingumo Motinos vienuolyno namuose. Daugiakultūriame tarpukario Vilniuje šventoji Faustina patyrė reikšmingiausius Jėzaus apsireiškimus. Šiame mieste ji sutiko dvasinį vadovą ir nuodėmklausį pal. kun. M. Sopočką, kurio paskatinta pradėjo rašyti dienoraštį, jo dėka buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, prasidėjo pamaldumas Dievo Gailestingumui.

Vilniuje ir Vilniaus krašte pal. kun. M. Sopočka praleido didžiąją savo gyvenimo dalį – vaikystę, kai su tėvais atvykdavo į Vilniaus šventoves, studijų metus, dirbo universitete, vykdė savo kunigišką ganytojo tarnystę Vilniaus bažnyčiose ir tikinčiųjų bendruomenėse.

Atsiųsti leidinį

Turistai Ausros VartaiŠV. JONO PAULIAUS II KELIAS VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOJE

Šventasis Jonas Paulius II – pirmasis Lietuvą aplankęs popiežius. 1993 m. įvykęs jo vizitas suteikė didelę moralinę ir diplomatinę paramą nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai, sustiprino tautos dvasią ir vienybės siekį.

Pagerbiant popiežių, svarbiausios Lietuvos šventovės buvo sujungtos į „Jono Pauliaus II“ vardu pavadintą piligrimystės kelią. Keliaujant juo aplankomos žymiausios Vilniaus arkivyskupijoje esančios sakralinės vietos, pristatoma Lietuvos tikėjimo istorija, bažnyčių menas, architektūra, tradicijos. Apie visus Jono Pauliaus II piligriminio kelio objektus galite skaityti www.piligrimukelias.lt.

Iš šv. Jono Pauliaus II kalbos Šv. Dvasios bažnyčioje: „Galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti – visa esybe. Taip ir pasiliko.“

Atsisiųsti leidinį

Vilniaus piligrimų centras

Dominikonų g. 6, 01131 Vilnius
Mob. +370 677 21 591
El. p. piligrimai@vilnensis.lt

Vilniaus piligrimų centras siekia pristatyti Vilnių, kaip Dievo Gailestingumo miestą, ir skatina piligrimystę, kaip vieną iš tikėjimo stiprinimo formų. Centre laukiami visi besidomintieji piligrimyste, kaip viena iš tikėjimo stiprinimo ir pagarbos išreiškimo ypatingų Dievo malonių vietoms forma, ir siekiantys pažinti Dievo Gailestingumą.

Vilniaus piligrimų centre teikiama informacija apie piligrimystės galimybes Vilniaus arkivyskupijoje ir pasaulyje. Čia telkiama nuolatinių savanorių komanda, kurie teiktų pagalbą ir informaciją atvykstantiems piligrimams. Centre rengiamos paskaitos, susitikimai, skatinantys geriau suvokti piligrimystės prasmę ir Dievo Gailestingumą.

Vilniaus piligrimų centras pristato piligrimystę Vilniaus arkivyskupijoje Lietuvos ir užsienio kelionių agentūroms ir piligrimų centrams. Taip pat rūpinasi miesto erdvių pritaikymu piligrimystei, užtikrinant piligrimų sielovadą, apgyvendinimą, reikiamos informacijos teikimą, pagrindinių piligriminių objektų parengimą, žymėjimą.

Dievo Gailestingumo šventovė

Dominikonų g. 12, 01131 Vilnius
Mob. +370 5 243 3313
El. p. gailestingumasvilnius@gmail.com

Vilniaus širdyje įsikūrusi Dievo Gailestingumo šventovė yra vienas didžiausių sostinės tikinčiųjų traukos centrų. Čia plūsta ir piligrimai iš viso pasaulio. Šventovėje visą parą vyksta Švč. Sakramento adoracija, šventovė atvira ir dieną, ir naktį.

Lukiškių Dievo Motina

Lukiškių Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdo atsiradimas Lietuvoje siejamas su garsia XVII a. LDK valdančiojo elito gimine Gosievskiais. XVIII ir XIX a. įsitvirtino nuomonė, kad atvaizdą iš karų su Maskva atsivežęs LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis, ėjęs ir Lazdijų seniūno pareigas. Ikona buvo laikoma Lazdijų seniūnų valdomuose Lazdijų ir Dumblio dvaruose. 1683 m. mirus Motiejui Korvinui Gosievskiui, ikoną iš Gosievskių išprašę Seinų dominikonai, bet jų konvento prioras neilgai Seinuose tebuvusį atvaizdą 1684 m. padovanojo Vilniaus Lukiškių dominikonams, tardamas, kad Seinuose pakanka tenykštės nuo seno stebuklais garsėjančios Švč. Mergelės Marijos statulos. Dievo Motinos ikonos pirmuoju prieglobsčiu Lukiškėse tapo medinė vienuolyno bažnyčia.

Kai paveikslas buvo atvežtas, Lukiškių vienuolyno prioras Aleksandras Šemeta sunkiai sirgo. Tuomet jis patyrė Dievo Motinos regėjimą ir gavo Jos paraginimą su pažadu, kad atgaus sveikatą ir gyvastį, jei į jo vienuolyną atvežtąjį paveikslą pakabins didžiajame altoriuje. Tik dar sunkiau apsirgęs, jis kreipėsi pagalbos į Švenčiausiąją Mergelę ir nusprendė pakabinti paveikslą didžiajame altoriuje, bet pasveikęs apie savo regėjimus niekam nepasakojo. Vėl regėjime Marijos subartas viešai prabilo apie stebuklą ir ėmė raginti kitus, kad užklupti negandų kreiptųsi į mistinį malonių fontaną – Dievo Motiną.

1690 metais Lukiškių dominikonai pradėjo statyti naują didesnę mūrinę šventovę. Seniausiuose mus pasiekusiuose 1694 m. vizitacijos aktuose bažnyčios didžiajame altoriuje jau aprašomas stebuklingas, nuo 1684 m. stebuklais garsėjantis ir 1688 m. Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio spalio 27 d. dekretu pripažintas stebuklingu Dievo Motinos atvaizdas. Lukiškių Dievo Motina – tai pirmasis atvaizdas Vilniuje, kuris vietos vyskupo buvo paskelbtas stebuklingu.

1690 m. Lukiškių dominikonų prioro tėvo Justino Gnoinskio iniciatyva Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje prie stebuklingo Marijos atvaizdo buvo įsteigta ir popiežiaus Aleksandro VIII patvirtinta Šv. Hiacinto Vilniaus laivavedžių ir kitų upeivių brolija. 1697 metais Lenkijos ir Lietuvos valdovas Augustas II, minėdamas Lukiškių Dievo Motinos paveikslą, dominikonus atleido nuo mokesčių už atsiplukdytą medieną bažnyčiai statyti.

Vilniaus Lukiškių dominikonai nuo 1684 metų pradėjo užrašinėti per Dievo Motinos atvaizdą patirtų stebuklų liudijimus. Vilniaus akademijos spaustuvėje buvo išleista dominikono tėvo Remigijaus Smiarovskio parengta Lukiškių Dievo Motinos stebuklų knyga Mistinis fontanas, trykštantis iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslo, esančio Pamokslininkų ordino Lietuvos provincijos Vilniaus Lukiškių Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje ir nuo 1684 m. garsėjančio stebuklingomis malonėmis, šviesiausiojo pono, jo malonybės kun. Boguslovo Korvino Gosievskio, Smolensko, Seversko ir Černigovo vyskupo, švenčiausios Vilniaus kapitulos dekano prelato, Ašmenos klebono &c. &c., ganytojiškos malonės mostu, – kaip tvirta užtvara ir apsauga visai LDK nuo Marso liepsnų, Palemono sostinei nuo padažnėjusių gaisrų, kad garbindamos minėtąjį paveikslą būtų atvilgytos sudiržusios žmonių širdys, – iš po spaustuvės preso į dienos šviesą išvestas 1737-aisiais, Pasaulyje Apsireiškusio Šaltinio, trykštančio amžinajam gyvenimui, metais.

„Mistiniame fontane“ aprašyti nuo 1684 iki 1688 metų dokumentuoti stebuklai. Vyskupui Konstantinui Bžostovskiui oficialiai paveikslą pripažįstant stebuklingu, Lukiškių tėvai dominikonai Povilas Paginskis ir Eustachijus Efraimovičius prisiekė, kad būdami Lukiškių bažnyčios šv. Rožinio vadovais nuosekliai, teisingai ir su priesaika užrašydavo Lukiškių Dievo Motinos užtarimu vykdavusių stebuklų liudijimus. Penkerius metus pildyti stebuklų dokumentai lygiai po penkiasdešimties metų Lukiškių vienuolyno prioro Remigijaus Smiarovskio buvo perrašyti, suklasifikuoti ir Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje išleisti.

„Mistinį fontaną“ sudaro penkios dalys, pavadintos srovėmis. Knygos įžangoje rašoma: „Fontanas trykšta penkiomis stebuklais išsiliejančiomis, gyvybę ir sveikatą sugrąžinančiomis, tikėjimą stiprinančiomis srovėmis.“ Pirma srovė „Mistinio fontano gyvybę prikeliančiais vandenimis plaukianti arba reliacija apie mirusius, stebuklingai Lukiškių Švč. Mergelės Marijos prikeltus“ apima 11 stebuklų. Šiame stebuklų sąraše daugiausia prisikėlimo iš mirusių atvejų, čia malones dažniausiai patiria vaikai. Antroje srovėje, „gyvaisiais vandenimis merdinčiuosius į pirminę sveikatą sugrąžinančioje“, aprašomi 26 stebuklai, tarp kurių vyrauja pasveikimai iš sunkios, nepagydomos ir mirtinos ligos. Trečia srovė, „skaidria vandens tėkme akliesiems žvilgsnį ir akis sugrąžinanti“, apima 33 stebuklus, čia aprašomi apakimo, regėjimo sutrikimų ir akių ligų stebuklingi pasveikimai. Ketvirtą srovę, kuri „gydančiais vandenimis ligonius nuo visų negalių pagydo“, sudaro gausiausias, 129 stebuklus liudijantis sąrašas. Čia minimi pagijimo nuo susukimo, paralyžiaus, kurčnebylystės, epilepsijos ir kaltūno atvejai. Penkta srovė, „įvairių malonių tėkmėmis besiliejanti“, liudija 16 įvairių kitokių Marijos pagalbos apraiškų.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas labai artimas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Vidurio Rusioje vyravusiai Dionisijaus, arba Maskvos, mokyklai. Ikona nutapyta pagal garsios Smolensko Dievo Motinos Hodegetrijos ikonos provaizdį.

Dievo Motina Hodegetrija – tai, pasak tradicijos, šv. evangelisto Luko sukurtas Marijos atvaizdas, V a. iš Šventosios Žemės atvežtas į Konstantinopolį, kur saugotas imperatorienės Pulcherijos pastatydintoje šventovėje prie Hodegono vienuolyno. Ikonos vardas Hodegetrija atsirado IX a. iš šventovės pavadinimo, kurio etimologija savo ruožtu siejama su šventovės vietoje buvusiu gydomuoju šaltiniu ir graikiškąja žodžio „Rodanti Kelią“ reikšme. Pasak legendos, pati Marija prie Hodegono šaltinio atvedusi du akluosius, kurie, prasiplovę akis jo vandeniu, atgavę regėjimą. Konstantinopolyje Hodegetrija buvo gerbiama kaip miesto saugotoja ir gynėja, jos ikonos buvo kabinamos ant miesto sienų, nešamos pergalių procesijose.

Dievo Motina vaizduojama su Kūdikiu kiek pasisukusi jo pusėn. Viena ranka ji laiko Dievo Sūnų, o kita rodo į jį, tarsi nukreipdama žvelgiančiojo į ikoną maldą. Jėzus vaizduojamas en face, dešinę ranką ištiesęs laiminimui, kaire laikantis Šventojo Rašto ritinėlį, Įsikūnijusio Žodžio simbolį. Viršutinis Dievo Motinos drabužis – tamsiai raudonos ar rudos spalvos maforijus – simbolizuoja motinystę, mėlyna tunika ir apatinis galvos apdangalas – skaistybę. Išganytojo drabužis žalsvas arba gelsvas, paauksuotas.

Atvaizdas majestotinio pobūdžio, byloja apie Išganytojo dieviškąją prigimtį ir Dievo Motinos karališkąjį rangą. Tai Theotokos – Toji, kuri pagimdė Dievą. Frontali Kūdikio Jėzaus padėtis suteikia atvaizdui iškilmingumo, tam tikro oficialumo. Toks vaizdavimas kuria ne intymų dialogą tarp Kūdikio ir Motinos, bet iškelia Jėzaus kaip Išganytojo ir Teisėjo temą.

Vilniaus dominikonai dėkoja Prano Gudyno restauravimo centrui, restauratorei Janinai Bilotienei bei Bažnytinio paveldo muziejui ir dr. Tojanai Račiūnaitei už tekstą ir tyrimus. Lukiškių Dievo Motinos ikonos technologinius, menotyrinius tyrimus ir restauravimo darbus iš dalies rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondas ir Lietuvos mokslo taryba.