Siekdami užtikrinti efektyvesnį interneto svetainės veikimą, naudojame slapukus. Tęsdami naršymą interneto svetainėje sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai.

Kaziuko amatininkai: Ramūnas

Kaziukas_9662

Alus – tai bendravimo priemonė

Ar kada girdėjote apie „alaus sriubą“? Galbūt kada nors jos net ragavote? Tada turbūt žinote, kad alaus sriuba – visai ne patiekalas. Tai – vaistas. Taip, vaistas iš alaus. „Žinoma, didelis juokas visam miesteliui būdavo, kad aludaris alumi ir gydosi“ – šypso į ūsą Ramūnas Čižas, jau ketvirtos aludarių kartos atstovas. „Kai senelis namo grįžęs močiutei aukštaitiškai sakydavo „Moč, sriubás!“, tai ji jam ne barščius šildydavo, o puldavo kaisti litrą alaus, dėdavo į jį devynias vaistines žoles ir medaus. Tas šiltas gėrimas būdavo pats puikiausias vaistas nuo peršalimo“. Alaus sriubos receptas ir ypač devynių vaistinių žolių derinio paslaptis Čižų giminėj keliauja iš kartos į kartą.

Čižų aludarių dinastija šiaurės Lietuvoje skaičiuoja jau daugiau nei pusantro šimto metų, bent nuo 1865-ųjų. Tokios  seniausios žinios iš archyvinių dokumentų apie Čižą, virusį alų Dusetų miestelio apylinkėse  – apie aludarį Ramūno prosenelį. „Užaugau nuolatos matydamas, kaip daromas alus, o kai suėjo penkiolika metų, tėvas ėmėsi mane mokyti rimtai. Užsidarėm bravore ir tada jau viską nuo A iki Z išmokau padaryti savomis rankomis“ – prisimena aludaris. „Mano vyresnioji dukra taip pat jau įtraukta į dinastiją – ji alaus gamybos išmoko septyniolikos“.

Naminis Čižo alus – tamsus, su medumi iš čia pat esančio bityno. Tamsi alaus spalva ir specifinis karamelinis skonis atsiranda pakepinus salyklą, štai dėl ko ši alaus rūšis vadinama „keptiniu“. Toks alus ir ypač Čižo alaus sriuba vertinami naminio alaus mėgėjų visoje šalyje ir atveria kelius į įvairiausius Lietuvoje populiarius autentiškų amatų renginius.

„Turiu prabangą su savo alum važiuoti tik ten, kur man pačiam gera“ – sako Ramūnas Čižas. Ir vienas iš tokių renginių jam yra didysis Vilniaus kermošius – Kaziukas. Su savo autentišku alumi   Čižas visada laukiamas šioje didžiausioje ir įvairiausioje Lietuvos amatų mugėje, bet šioje šventėje ypač populiaru gerklę praskalauti jau apkalbėta jo šildančia ir sveikatinga „alaus sriuba“.

Kaziukas – tai mugės vardas. Taip švelniai vadinamas ir Lietuvos globėjas šventasis Kazimieras. Vilnius jau penktą šimtą metų, nuo pat XVII amžiaus, pavasarį kasmet atidaro šventojo karalaičio garbei skirta švente ir gigantiška muge. Tam dedikuotas kovo pirmasis savaitgalis, kai minima šventojo Kazimiero diena, kuri miesto centrą tradiciškai paverčia vienu dideliu miestiečių ir amatininkų šurmuliu. O jame gali rasti ir itin autentiškų, ir visai netikėtų amatininkų dirbinių, meno kūrinių bei kulinarinio paveldo skanumynų.

„Kaziukas – toks paprastas ir malonus būdas pasitikrinti, ar žmonėms patinka tavo gaminamas produktas. Įpylei bokalą – ir akivaizdžiai matai, kaip jis veikia emocijas, kaip keičia žmogaus veidą. Visada šalia prekyvietės Kaziuke statausi bent kelis suolus ir stalus, kad žmonės pabūtų pas mane. Nes alus juk skirtas bendravimui, o ne kam nors kitam… Alus – tai bendravimo priemonė. O bendrauti man patinka kur kas labiau nei prekiauti. Kaziukas tam – nuostabi proga.“– dalinasi mugės patyrimais Ramūnas Čižas.

Ir priduria: „Prieš kokius šešetą metų atsirado nauja tendencija. Ateina vis daugiau jaunų žmonių pasikalbėti, padiskutuoti apie alų, manęs klausinėja apie jo gamybą, įvairiausių technologinių detalių. Matau, kad jiems įdomus tikras, rankų darbo alus, vis daugiau žmonių bando gamintis alų ir patys. Jaunimas pradėjo suprasti, kad alus – nebe tik fabrikinis daiktas. Ir tai yra nuostabu.“

O kol kas veiksmą bravore ir šalia jo budria akim stebi jau šeštoji aludarių karta – mažieji Ramūno Čižo anūkai. Laukia savo laiko išmokti amato gudrybių nuo A iki Z, sužinoti devynių žolelių paslapties ir – o kas žino? – galbūt pratęsti giminės aludarių tradicijas dar ne vienam šimtui metų į ateitį?..