Siekdami užtikrinti efektyvesnį interneto svetainės veikimą, naudojame slapukus. Tęsdami naršymą interneto svetainėje sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai.

Atvykite į Vilnių atrasti Europos! (ilgasis tekstas)

Vilnius turi daug veidų, vardų, prieštaravimų ir paslapčių, galbūt todėl jis taip audrina vaizduotę? Įkūrimo legenda byloja, jog jis gimė iš sapno, kuriame geležinis vilkas staugė apie būsimo miesto garsą. Viduramžių vokiečių jis vadintas „wilde“, nuo žodžio „laukinis“, nes buvo įsikūręs tarp neprieinamų miškų, tuo tarpu viso pasaulio žydai jį mena kaip „Šiaurės Jeruzalę“, o mes patys jį kartais vadinam „Šiaurės Atėnais“. Kai kas nustemba išvydę Vilnių, UNESCO Pasaulio paveldą ir itališkojo baroko perlą gana atokiame Europos kampelyje, tačiau iš tiesų Vilnius yra vos už keliolikos kilometrų nuo geografinio Europos centro.

Vilnių galima vadinti šiaurės Jeruzale dar ir dėl to, kad istoriškai jo Senamiestį sudarė keturi kvartalai – katalikų lietuvių ir lenkų, protestantų vokiečių, žydų ir rusų ortodoksų. Nors šiandien Vilnius yra labai lietuviškas, tačiau čia persipina tiek kultūrų, tiek tautinių įtakų, kad jis – lyg mažytė Europa viename mieste. Netikite? Susiruoškite čia atkeliauti ir įsitikinkite patys.

Vaizduotėje Vilniaus kultūras galima būtų sieti su skirtingais metų laikais. Štai pavasaris – neabejotinai katalikiškas – jo pradžią, kovo 4-ąją, skelbia Šventojo Kazimiero, Vilniuje gyvenusio karalaičio, kurio relikvijos saugomos Arkikatedroje, šventė. Jis – ne vienintelis Vilniaus šventasis (čia būta dar keturių katalikų šventųjų, 2 palaimintųjų ir 3 stačiatikių kankinių ir saugomas stebuklingas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas), bet neabejotinai pats svarbiausias, į gatves išviliojantis net nereligingus miestiečius, mat jau daugiau nei 400 metų jo garbei rengiama milžiniška Kaziuko mugė. Perkamiausia jos prekė – verba, džiovintais gėlynais apipinta vytelė, kuriama tik Vilniuje ir 15 jo apylinkių kaimų. Ji –  išradingas vilniečių atsakas atšiauriam klimatui, juk per Palmių sekmadienį prieš Velykas dar nebūna nutirpęs sniegas. Tačiau kai jau atšyla, tikrasis pavasaris į miestą ateina nepaprastai ūmiai – ir jei pataikėte, kai mieste žydi alyvos ir jazminai, o su jų aromatu maišosi smilkalai, dvelkiantys pro Pietro Perti angelais dekoruotų bažnyčių duris – jums gali nejuokais susisukti galva, jūs galite įsimylėti ir pradėti rašyti sonetus. Poezija, matyt, tvyro miesto ore – juk garsiajame 1579 m. jėzuitų įkurtame Vilniaus universitete prabėgo dviejų pasaulio klasikų, Adomo Mickevičiaus ir Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo studentiški metai.

Vilnius vasarą greičiausiai jums pasirodys labai vokiškas – pradedant tvarka ir švara, ir baigiant gausybe lauko užeigų su šaltu alumi po saulės skėčiais. Jų turbūt daugiausia Rotušės aikštėje ir Vokiečių gatvėje, kitados skyrusioje protestantų kvartalą nuo žydiškojo, kurį sovietai nugriovė po karo ir užstatė stalinistiniais pastatais. Tačiau palaimingoje vasaros užeigų amnezijoje pasimiršta visos istorijos dramos, ypač jei skamba muzika. Jos Vilniuje galite išgirsti tikrai puikios, nes miestas turi senas muzikines tradicijas. Savo metu netgi pats Ludwigas van Beethovenas rašė laiškus į Vilnių – mat čia gyveno jo mūza, sopranas Christine Gerhardi Frank, kai kurių laikoma tąja neįminta „amžina mylimąja“, bet Vilnius juk turi daug paslapčių. Ne paslaptis, kad Vilniuje gimė ir buvo atrastas pasaulio muzikos talentas – Jascha Heifetzas, čia kūrė Lietuvos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Bet kuriuo atveju – peržvelkite koncertų datas. Lietuvių klasikinių muzikų ir solistų, dirbančių garsiausiose pasaulio salėse, procentas – tiesiog milžiniškas, tačiau didelė tikimybė, kad vasarą juos pavyks išgirsti jų tėvynėje, galbūt – po vokiškos gotikos skliautais, o gal – po atviru dangumi, tarp nuostabios austro Johanno Christopho Glaubitzo architektūros, įrašytos į pasaulio dailės istoriją kaip „Vilniaus barokas“.

Rudenį, kartu su Vilniaus slėnio ūkais Senamiestyje pakimba nostalgijos ir vaiskaus liūdesio šydai – tarsi prisiminimai apie Vilniaus žydus, įleidusius čia šaknis nuo XIV amžiaus, kai lietuvių kunigaikštis Vytautas suteikė jiems privilegiją. Vilna yra žydų didybės, paslapčių, praradimų ir tragedijos miestas – kaip joks kitas. Čia gimė ir buvo palaidotas Vilniaus Gaonas, vienas didžiųjų pasaulio mąstytojų ir teologų. Vilna – ne tik Jaschos Heifetzo, bet ir Goncourtų premijos laureato Romaino Gary vaikystės miestas, su meile ir skausmu aprašytas „Aušros pažado“ puslapiuose, tapytas Marco Chagallo, o Chaimas Soutine savo meninę karjerą pradėjo taip pat čia –  Vilniaus meno mokykloje.

Jei atvyksite žiemą, kai miestas skendi po sniegu, pro senamiesčio kaminus rūksta dūmai ir gatvėmis skuba kailiniuoti miestiečiai, Vilnius jums gali pasirodyti slaviškas ir stačiatikiškas. Nors miestas vis dar gydosi sovietinės okupacijos randus, bet su šimtmečius čia gyvenančiais stačiatikiais Vilnius yra visiškoje santarvėje ­– pradedant rusėnu Pranciškumi Skorina, kuris 1517 metais savo spaustuvėje išleido pirmąją spausdintą Vilniaus knygą. Užsukite į kurią nors iš nuostabių smilkalais dvelkiančių cerkvių su boniomis ir spindinčiomis ikonomis. Ne veltui žymūs rusai atsidūrę Vilniuje, jį pamildavo – jiems jis buvo pažįstamai savas, bet kartu ir labai vakarietiškas, europietiškas. Vienas žymiausių XX amžiaus rusų dailininkų, Mstislavas Dobužinskis, jį įamžino savo tapyboje,  Nobelio laureatas Josifas Brodskis Vilnių apdainavo eilėraščiuose, o kompozitorius Rodionas Ščedrinas, „Lietuvos sakmės“ autorius, yra dažnas miesto lankytojas.

Jums nesinori dairytis į istoriją? Klaidžiokite šio fotogeniško miesto gatvėmis ir nenustebkite, jei Vilnius pasirodys netikėtai pažįstamas  –  iš kino ekrano, juk čia kurtas ne vienas pasaulinio garso filmas, tad naudokitės proga įsiamžinti (o gal – įamžinti medaus mėnesio bučinį?) fone, kuris jau įkvėpė tiek garsiausių menininkų.

Atvykite į Vilnių atrasti Europos, atvykite į Vilnių atrasti savo įkvėpimo. Atvykite į Vilnių įsimylėti.


Kristina Sabaliauskaitė
Rašytoja, menotyrininkė Vilniaus šv. Kristoforo apdovanojimo laureatė